Antropologui Džeimiui Dodui nusišypso neregėta laimė – jam pavyksta sučiupti du pigmėjus. XIX a. mokslo pasaulyje tai didžiulė sensacija. Džeimis Dodas tikisi sulaukti dėmesio ir šlovės: tuo metu buvo manoma, jog primytyviosios tautelės – tai trūkstama grandis evoliucijos grandinėje. Padedamas draugės Elenos , Džeimis parsiveža pigmėjų porelę – Toko ir Likola į Škotiją. Čia daktarą Džeimį pasitinka du kolegos – Aleksandras ir Freizeris. Toko ir Likola jiems be galo vertingas laimikis. Tačiau pigmėjų porelė mokslininkams tėra tik tiriamieji objektai, nedaug tesiskiriantys nuo beždžionių. Trokšdami išsvajotosios šlovės, trys mokslininkai entuziastingai griebiasi darbo. Tačiau, įpusėjus tyrinėjimams, kolegų keliai išsiskiria. Aleksandras ir Freizeris tiesiog fanatiškai ieško įrodymų išankstinei teorijai patvirtinti. Jie, akinami noro išgarsėti, aklai laikosi nuomonės, jog Toko ir Likola – primityvai, ne ką toliau pažengę evoliucijos keliu nei žmogbeždžionės. O Džeimis savo nuostabai suvokia tai, ko visai nesitikėjo – bendraudamas su Toko ir Likola, Džeimis įžvelgia daugiau nei jo moksliniai bendradarbiai. Jis supranta, kad pigmėjų pora – ne išsigimėliai, kuriuos galima laikyti zoologijos sode, už grotų, nuobodžiaujančių poniučių ir retenybių mėgėjų džiaugsmui. Toko ir Likola pasirodo esantys protingi ir turintys jautrias širdis maži žmogučiai.
